Kai kurie pastebėjimai apie paskutiniu metu buriuotojišką
bendruomenę ištikusias nelaimes.
Štai vėl skaitome spaudoje sensacingą straipsnį apie jachtą sudužusią
Liepojos uosto vartuose. Jachtos ekipažas – lietuviai, taigi mūsų,
buriuotojų, kolegos ir pažįstami, nors spauda ir nutylėjo „didvyrių“
pavardes. Ačiū dievui, visi gyvi. Betgi visi dar tebediskutuojame
apie daug liūdnesnį įvykį vasarą, kai Baltijoje dingo kauniečių
valdomas trimaranas. Rizikuodamas būti vėl nepopuliarus, noriu
išsakyti kai kuriuos savo samprotavimus apie šiuos ivykius. Gerbdamas
žuvusiųjų atminimą, turiu parodyti ir jų klaidas, nes jūroje gali
mokytis tik iš svetimų klaidų. Iš tavųjų mokysis kiti.
Taigi, kauniečių įgulos tragedija. Analizei naudoju medžiagą,
kuri buvo pateikta spaudoje ir iš kitų šaltinių gautą informaciją.
Pradėsiu nuo įgulos. Ją sudarė žmonės daugiau ar mažiau pažįstantys
jūrą – negalėtum pasakyti, kad visai žali. Rodos to turi pakakti
saugiam plaukimui.
Laivas – čia jau situacija kita. Senas, slepiantis savyje krūvą
problemų, apie kurias nepasakys joks pardavėjas. Tik pradėjus
plukdyti jį į Lietuvą, jau taikosi paskęsti. Savininkas jį sutvarko
ir vėl tęsia kelionę, kuri dabar jau tampa lemtinga.
Tai kur gi ta tragiška klaida? Mano manymu, suveikė pernelyg didelis
pasitikėjimas savo jėgomis ir visiškas Baltijos jūros hidrometeorologinių
sąlygų neįvertinimas, sakyčiau, netgi įgnoravimas. Pats tuo metu
daug plaukiojau ir žinau ne iš pasakojimų, kokie orai buvo. Ryšio
priemonė – mobilus telefonas. Kokia iš jo nauda vidury jūros?
Paskutinio ryšio metu, pasak spaudos, buvo užsiminta ir apie kitas
problemas, nuolat kylančias laive. Kokį gi sprendimą priima kapitonas?
O gi šauti tiesiai per pačią plačiausią jūros vietą. 200 jm atviros
jūros, toli nuo laivybos kelių. Tuo tarpu nuo Bornholmo salos
iki Lenkijos pakrantės vos 60jm, aktyvios laivybos zonoje. Po
to, plaukiant Lenkijos pakrante, kur uostai vienas šalia kito
ir gali pasislėpti nuo audros, visą laiką veikia GSM ryšys. Netgi
nespėjus pabėgti į uostą, su trimaranu gali tiesiog išsimesti
į pliažą. Bala nematė to laivo, bet pats gyvas. Deja, sprendimas
kitoks.
Dabar apie avariją ties Liepoja. Situacija savo esme panaši. Čia
jau veikia įgulos visiškas nepatyrimas ir senas, nepatikrintas
laivas. Rezultatas apverktinas.
Turimais duomenimis, kapitonas net neturėjo teisės plaukioti jūroje.
Pats laiko pasirinkimas laivo parplukdymui rodo arba visišką atsakomybės
neturėjimą, arba(greičiausiai) žalio supratimo apie meteorologines
salygas Baltijoje lapkrityje.
Žurnalistams tuoj pat parūpo, ką apie tai galvoja LBS. Geriau
būtų klausti, ką apie tai galvoja žmogus, priėmęs tokį sprendimą.
Už viską, kas nutinka laive, atsako kapitonas. Taigi, šiuo atveju,
gal jau yra darbo ir prokurorui. Teisinėje valstybėje kiekvienas
turi atsakyti už savo veismus asmeniškai. Baigėsi laikai, kai
už asmens poelgius buvo kaltos organizacijos, mokyklos ar darbo
kolektyvai. Ką gali žinoti, gal tie asmenys, kurie taip pasitikėjo
savo kapitonu, pareikš, mano manymu, visai teisėtas pretenzijas
jam už suteiktus „malonumus“.
Baigdamas, noriu pabrėžti, kad buriuotojų kapitonų samonėje užsifiksuotų
trys žodžiai: GYVYBĖ,LAISVĖ,TURTAS. Visus šiuos dalykus galima
prarasti, kai pamiršti, kad jūra yra negailestinga stichija, o
kapitonas, kokio jis rango bebūtų, yra tiesiogiai ir vienasmeniškai
atsakingas už jo laive esančius žmones.
Linkiu visiems saugių žygių!
Kapitonas
Valdemaras Vizbaras
.
